Nuostabius piešinius kurianti moteris pasidalijo procesu: atskleidė, kodėl piešti tenka ūkiniame pastate

Kai zarasietė Inga Vaitkevičienė (43 m.) susijaudino, prasidėjus karui Ukrainoje, nuėjo į greta namų esantį seną kluoną ir išpurškė kelis piešinius ukrainietiškais motyvais. Širdyje kiek palengvėjo. Piešti Ingai tenka ūkiniame pastate ar kitur lauke, kadangi namie pasklistų specifinis kvapas ir būtų pritaškyta dažų. Moteris užsiima taip vadinamu purškiamuoju dažymu (angl. „spray painting“). Tam reikia grafičiams skirtų dažų, senų laikraščių, dangtelių nuo majonezo kibirėlių, stiklainių bei statybininkų naudojamų mentelių. „Spray painting“ techniką moteris įvaldė, susižavėjusi taip piešiančio menininko Evaldo darbais prieš ketverius metus. Pirmą vasarą ji tik stovėjo ir žiūrėjo, o kitąmet per atostogas išdrįso Evaldo paklausti, kaip visa tai daroma, kokių dažų ir popieriaus reikia. Menininkas buvo draugiškas ir mielai viską pasakojo. Grįžusi namo Inga pradėjo eksperimentuoti, nuolat ieškodama naudingos informacijos „Youtube“ platformoje. Piešimas ir įvairūs rankdarbiai bei papuošalų gamyba Ingą traukė nuo seno, nors ji baigė paprastą namų ūkio ekonomikos specialybę. Darbus moteris pirmiausia kūrė sau ar dovanojo draugėms, o praėjusią vasarą ryžosi juos pristatyti ir Zaraso ežero saloje praeiviams. Menininkė prisipažino iš prigimties esanti kukli, nedrąsi, taigi eiti piešti į viešą vietą pradžioje buvo nejauku ir ją lydėdavo draugė Irena, na, o vėliau jau apsiprato ir eidavo viena.​ Tam, kad būtų galima stebėti, kaip ji dirba, dar reikalingas tinkamas oras: turi būti ne per karšta ir ne per saulėta, nes tada dažai džiūva itin greitai ir nepavyksta išgauti norimų formų. Žinoma, negali lyti, taip pat neturi būti vėjuota, nes vėjas dažus nupučia.