Iš Mariupolio ištrūkusi ukrainietė pasidalino išgyvenimais: meldėsi, kad sūnaus kančios greičiau baigtųsi

Pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, Irina Plotnikova dar ėjo į darbą. Moteris dirbo sekretore neįgalius ir vienišus senelius globojančioje įstaigoje. Ta diena buvo paskutinis kartas, kai ji galėjo laisvai išeiti į miestą. Viltys, kad okupantų kariuomenė nepasieks Mariupolio greitai subliuško. Uostamiestį nuolat bombardavo, todėl net namuose tapo nesaugu – žmonės persikėlė gyventi į rūsius. „Bombos krito, raketos daužė miestą kas pusvalandį, todėl teko palikti centre esantį butą ir keltis į gretimame name įrengtą slėptuvę,“ – pasakojo moteris. Iš Mariupolio pragaro ištrūkusi ukrainietė pakeliui į Lietuvą neteko sūnaus. „Meldžiausi, kad degančios mašinos prispaustas sūnus greičiau mirtų ir nebesikankintų,“ – tąsoma raudos lrytas.lt žurnalistui pasakojo 37 metų I. Plotnikova.