
Skaitmeninės filharmonijos – www.nationalphilharmonic.tv – edukacinių filmukų „Muzikos enciklopedija trumpai“ seriją tęsia pasakojimas apie jauniausią varinį pučiamąjį instrumentą orkestre – tūbą.
Mitas, jog tūba – „liūdno likimo“ instrumentas, kuriam lenta tik akompanuoti kitiems arba groti vos kelias bosines natas. Šiuolaikiniai kompozitoriai vis mieliau įtraukia tūbą į ansamblius, rašo kūrinius, kuriuose sodrų matinį garsą skleidžiančiam instrumentui tenka svarbus vaidmuo. Tiesa, taip buvo ne visada. Tūba išrasta vos 1835-aisiais, o išpopuliarėjo tik XX amžiaus viduryje, kai jai imta rašyti ir solo partijas.
Viską apie didžiausią, sunkiausią, žemiausiai skambantį varinį pučiamąjį instrumentą pasakoja Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro tūbininkas Sergijus Kirsenka. Kada prireikia kontrabosinės tūbos? Kas yra helikonas, kuris sukonstruotas vos keleri metai po tūbos išradimo? Jei tūbą ištiestume, jos ilgis siektų net keturis su puse metro!