
Mūsų šalyje kasdien dirba daugybė kultūros politikų. Tai – seimūnai, prezidento patarėjai, ministerijų darbuotojai, Kultūros taryba su pulku ekspertų, paveldosaugininkai, savivaldybių tarnautojai, kultūrinių leidinių redaktoriai, universitetų senatoriai, kūrybinių sąjungų vadovai ir aibė kitokių veikėjų. Jie stengiasi puoselėti visuomenės sielą, todėl privalo žinoti, kurie dalykai yra svarbiausi, siekiant šio kilnaus tikslo, arba, šnekant jų pačių kalba, kokie gi yra Lietuvos kultūros prioritetai.