Smurtas
kyla iš to, kokias patirtis mes atsinešame iš vaikystės ir ką mes matėme aplink save. Jeigu šeimoje buvo smurtaujama fiziškai, psichologiškai, seksualiai, tuomet smurto buvimas priimamas visiškai kaip normalus dalykas. Tokiu atveju prieš mus įsivaizduojamu ar tikru smurtu atsakome savo smurtu. Be to, vyraujantys stereotipai, kad „mergaitės nesimuša, o berniukai neverkia“, priverčia užspausti emocijas, kurios, deja, niekur nedingsta. Kai nebemokama susitvarkyti su savo emocijomis, ilgainiui tai pereina į smurto protrūkius.