Neregė moteris: „Savo auklėtinius mokau imti iš gyvenimo viską, ką tik jis duoda“

Tamsa. Taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, kai kalba pakrypsta apie nereginčius žmones. Bet šis žodis – ne „Pozityvaus dienoraščio“ heroję Janę, kuri savo auklėtinius aklųjų ir silpnaregių centre mokė imti iš gyvenimo viską, ką tik jis duoda: „Ne saujomis, ne rieškučiomis, o glėbiais.“ Moteris be galo myli gyvenimą – to nenusakysi jokiais žodžiais. Ir tiesiog džiūgauja, kai turi galimybę ištrūkti į gamtą: „Nesvarbu, kad aš nematau – aš girdžiu. Ir turiu rankas bei kojas.“ Janė prasitarė, kad verta visada paieškoti nelaimingesnio už save, nes tada gali suvokti, kad ir kaip tau blogai, vis tik esi nors truputį laimingesnis ar sveikesnis, ir supranti, kiek vis dėlto daug tau duota.